Čarli?

Telefono ekrano šviesa silpnai apšvietė sutryptą molingą žemę, bei drėgnas betonines sienas iš šonų. Bet vos už kelių metrų priekyje buvo visiška tamsa. Kažkur lašėjo vanduo. Pasigirdo nuaidėjęs Čarlio balsas. Staiga atsigręžiau į tą pusę, iš kurios jis sklido. Čia buvo betoninė siena. Atsukau telefono ekraną į ją (flashlight’as neveikė). Priliečiau ranka šaltą, kietą ir idealiai lygų sienos paviršių. Atsisukęs į sieną garsiai sušukau, tikėdamasis, kad Čarlis mane išgirs: “Čarli, kur tu?!” Tačiau į mano šūksnį teatsakė tik mano paties aidas, atkeliavęs iškraipytu tembru iš koridoriaus galo. Telefono ekranas užgeso. Neatsukau ekrano, tik paspaudžiau įjungimo mygtuką, ir ekranas vėl užsidegė, apžviesdamas betoną. Tiesiai priešais mane per sieną tekėjo kažkoks juodas skystis. Jo prieš tai tikrai nebuvo. Pakėliau galvą, bet čia tuoj pat baigėsi srovė, tekanti tiesiog iš niekur. Pažvelgiau į telefoną. Šalia žodžio “Nepasiekiama” švietė skaičiai “21:37”. Telefonas buvo apšvietęs tik mano veidą, todėl aplink viskas skendėjo visiškoje tamsoje.

Pajaučiau, kaip kažkas prašmėžavo pro mane.

2020-11-29