Lindy hopas

Tai žodžiu. Grįžtant prie pačios pradžios. Rugsėjis vedė prie veiklų ieškojimo, veiklų ieškojimas vedė prie pažinčių, pažintys vedė prie VU žygeivių klubo, žygeivių klubas vedė prie laipiojimo, laipiojimas vedė prie lindy hopo šokių. Ir štai, gruodžio 18 d. aš jau šoku kartu su kitom šešiom porom šokį priešais visą VU Didžiosios Aulos auditoriją, Oktavos orkestro fone.

Jei trumpai, tai čia viskas 😀

O jei išsiplečiant, tai buvo ŽIAURIAI FAINA. Na, gal fainiau buvo per generalinę (ko gero) repeticiją, kai šokdami prie orkestro arčiau buvom būgnų. Tada buvo momentas, ne kai pamėgau lindyhopą (tai jau anksčiau įvyko), o kai pajaučiau lindy hopo dvasią. Jei taip pavadinti.

O svarbiausia – orkestras. Jo skambesys buvo tai, ko jau seniai man trūko. Trūko tokio plataus, sodraus garso. Ir va, gavau jo. Ir pradėjau vėl smuiku grot. Ir dar pasisėmiau idėjų antrojo slemo rašymui.

Hmm. Keista. Maniau išsiplėsiu daugiau, bet regis tik tiek ir yra ką pasakyti. Jo. Keista.

Ai. Jo. Dar tuo pačiu prieš koncertą ir jo metu vėl prisiminiau jau senokai patirtą koncertavimo jausmą – jaudulį (šįkart gan žymiai nuslopintą), ir labai lengvą galimybę susimauti pasirodymo metu. Jo. Dabar tikrai jau viskas.

Audrius

2021-12-20