Pi. Well, that was f\*\*kin painful
Kovo 14 diena. Sėdžiu VU didžiojoje fizikos auditorijoje pirmoje eilėje ir seku ant stalo stovinčio didelio analoginio laikrodžio sekundžių rodyklę. Akies kampučiu galiu matyti, kaip netoliese prie to stalo vertintojo yra tikrinami ant popieriaus surašyti skaitmenys. Viską iki tūkstančio tikrai gerai parašiau. Ten tik toliau neaišku kiek gerai atgaminau, o kiek neatspėjau. Sėdžiu ir laukiu. Gan ilgai tikrina, tai turbūt daug yra gerai parašyta. “Septyni šimtai trisdešimt septyni”. Shit.
Tai turėjo būti pabaiga – šitas apie 1200 skaitmenų išrašymas turėjo būti pabaiga šitai beprasmei veiklai, kuri 9 klasėje neatrodė tokia beprasminga. Tai turėjo viską užbaigti. Bet dabar regis dar metam prasitęs. Tiesa, net jei ir viską gerai būčiau išvardinęs kiek žinojau, tai būtų 1274 skaitmenys. O pirmoj vietoj išvardino 1278. Bet čia nebūtų esmė (manau), jei būčiau viską gerai išvardinęs kiek žinojau. Nes dabar gaunasi tarsi viskas buvo veltui – niekur to neparodžiau.
Na, gerai. Parodžiau. 10 klasėje. Bet tai nelabai skaitosi, nes tai buvo mokykloje ir dar slegiant tėvų, kurie ne per labiausiai norėjo leisti mokytis kažką tokio beprasmiško. Ir galiausiai net į mokyklos tinklapį negalėjo įrašyti mano vardo. Tai tokia truputį nesąmonė gavosi. Also, jei būčiau tais metais nuvažiavęs į Vilnių ir išvardinęs tą 1000 skaitmenų, būčiau pirmą vietą paėmęs (nu, ten ir piniginių prizų būna, tai dar ir naudos šiokios tokios būčiau gavęs). Bet tuo metu čia buvo net nediskutuotina, turint omeny, kad tik dalinai nuslepiant nuo tėvų galėjau mokytis tuos beprasmius skaitmenis ir sudalyvauti mokyklos renginy.
Anyways. 9oje (ir biškį 10oje) klasėje mokytis pi buvo fun. Buvo žiauriai cool paimti ir per vieną dieną – per matematikos pamoką neturint ką veikt ir po to grįžus namo vakare – išmokti virš 100 skaitmenų. Kai kitiem tai atrodydavo kosmosas. Ir rašai ant popieiaus viską, užrašai, pasižiūri, wow, taip mirga marga viskas. ir atrodo paimtum kažkokią dalį tų skaitmenų atskirai paskaityti, tai atrodo visiškai random. Neįmanoma čia atsiminti visko. Bet tada vėl sugrįžti prie savo užrašų, kur skaitmenys suskirstyti po du, ir viską atsiminti atrodo taip easy. Lyg visas tas chaosas būtų perkeltas į kažkokį “tvarkos” pasaulį. Ir taip pat yra konkretu ir aišku ką mokytis. Ir tikrai niekada nepritrūks ko mokytis. Sakyčiau 62.8 trilijonų turėtų pakakt.
9-oje klasėje nepavyko sudalyvauti mokykloje dėl paprasčiausio negalėjimo nusigauti iki mokyklos. 10-oje klasėje sudalyvavau, bet nelabai gavau pakankamai atsako į mano pastangas ir tą įspūdingumą, kurį jaučiau pats rašydamas skaičius. Ir gal tas pasigailėjimas, kad nesudalyvau oficialiame čempionate Vilniuje, kai būčiau pirmą vietą paėmęs.
Ir tuomet va, 2022 metai, po dviejų metų pi čempionato neorganizavimo dėl koronos, kalendorius rodo kovo 7 dieną. Savaitė iki kovo 14 dienos. Ir čempionatas vyksta. Griebiu savo senus užrašus iš 2018ų metų ir…. Ties čia sustoju. Galvoju, galima gi man paprogramuoti, yra daug idėjų projektam, norisi ir žaidimą sukurt, yra daug ir univero dalykų… Ir tiek skaitmenys, kurie iš esmės jokios naudos neduoda…. Kažkaip nesinori juos vėl prisimenant kišti į galvą. Kažkaip jie net patys nelabai lenda. Bet, nu iš principor. Reikia išmokti ir užbaigti tai kas neužbaigta. Ir tada prisiverčiu išmokti vieną bloką skaičių. Apie 100 (tuos, kuriuos 9 klasėj per dieną išmokau). Išmokstu. Viskas. Einu minkštai atsigulti ir valandą pasposot į telefoną. Okey. Kita diena. Nieko neišmokstu. Bet visąlaik apie tai galvoju, ir galvoju kaip reikia gi prisiversti. Kita diena. Prisiverčiu iš vakaro. Išmokstu ten apie 300. Bet žiauriai sunkiai. Galvą net paskaudo. Ir tai tiesiog mentališkai žudo. Po to kažkaip jau įsivažiavau, bet ir tai ne per labiausiai. Norėjosi (kaip jau įpratau univere) padaryti tai tik minimaliai kiek reikia ir kuo mažiau pastangų įdėt. Bet čia taip neveikia. Čia reikia pilnai įdėt pastangas. Kitaip nieko nebus.
Tai ir įdėjau tas pastangas. Vos ne vos kažkaip išmokau tą tūkstantį. Na, ta proga dar į priekį pasižiūrėjau, kiek buvau išmokęs praeitą vasarą. Bet tai buvo painful. Belenkiek galvai painful. Buvo tarsi su kirviu kapoti užbetonuotą žemės plotą. Kapoji, kapoji, bandai į galvą įkišti kažko beprasmiško. Po begalės kapojimo, kažkokį mažą lopinėlį prakapoji. Tai ten ir sukiši viską ką tik gali.
Ne taip paprasta regis pasidarė mokytis kažką beprasmio. Kai mokykloj visa tai buvo, tai buvo ir įdomu ir paprasta ir tikrai atrodė prasminga, nors ir kažkokios naudos pasauliui nenešiau. Jaučiau naudą sau. Man tiesiog patiko. Bet dabar…. Nebe tie laikai. Jau kišti į galvą kažką, kas pasauliui jokios naudos neduoda, nelabai gaunasi. Ir dar atsidavus.
Ir jau galiausiai kai viską išmokau (pasikartojau), atrodė jau tas čempionatas palyginti nieko nevertas. Ir jau net džiaugsmo nebekeltų kai paimčiau pirmą vietą ir dar pinigų gaučiau. Ir jau su tokia nuotaika nueinu į čempionatą. Ir nepakanka to, kad laimėjimas nelabai teiktų džiausmo – aš dar ir nieko nelaimiu.
Pasekmės – dabar mano galva truputį persvilus ir aš absoliučiai nieko nenoriu daryti. Ir noriu tik miegoti, sėdėti prie telefono, miegoti, valgyti, miegoti, miegoti, miegoti, nieko neveikti ir žvelgti į nebūtį, miegoti, miegoti ir miegoti. Ir atrodo giliai visuje norėtųsi tiek daug visko nuveikt, tiek daug padaryt, tiek daug išmokt, bet galiausiai tiesiog sėdžiu ir žvelgiu į nieką. Nes galva yra tiesiog perkepus.
Čia buvo truputį blogas sprendimas. Back in 9th grade būtų geras sprendimas. Dabar – ne. Nebe taip veikia jau galva. Ir šitas beprasmiškumas tiesiog žudo. Ir dabar reikės ilgai ilgai nieko neveikti, kad atsistatyti tą galvos susvilimą. Panašiai kaip buvo po VBE egzų, nes jiem ruošiantis irgi buvo daug, daug, daug beprasmybės.
Ir fsio. Pakanka. Einu žiūrėti į nebūtį, nes čia tokioj smegenų susvilimo būsenoj galiu rašyt be galo.
Audrius
2022-03-18