emailai yra ziauriai kool
Galvojau rašyti postą apie veiklas ir savo minčių paskirstymo fazes, bet galva pasisuko kita puse, kai prisiminiau, kad… ech, taip ir nepaklausiau dėstytojo vieno klausimo… Ir sumaniau parašyti jam laišką. Na, elektroninį. Ir tada prisiminiau, kad kaip yra faina rašyti laiškus. Bei prisiminiau, kada tai prasidėjo. Ir taip įklimpau į šitą temą, kuri yra ŽIAURIAI vežanti.
Atsidarau gmailą. Nueinu tiesiog į pačią laiškų pabaigą. Ir tiesiog einu taip per laiškus nuo galo ir ieškau to susirašinėjimo. Tai buvo dvyliktoj klasėj. Neprisimenu nei vardo nei kažkokių temos raktinių žodžių. Radau. Gabija. Atsidarau. Skaitau. Pasirodo tiek daug teksto esu prirašęs… Ir ji yra daug teksto parašius. Tik truputį paskaitau… ir iš karto ateina prisiminimas: sėdžiu prie per aukšto stalo, žiūriu į aukštai stovintį monitorių su naujo laiško tekstu ir nusiteikinėju jį skaityti ir detalilai nagrinėtis bei pildyti savo atsakymo laišką. Ir po to kaip skaitau. Ir kaip viskas yra aišku, suprantama ir logiška… Ir kaip viskas yra įdomu.
Truputį konteksto. Arba – grįžkim į pradžią.
12 klasėj vienintelį kartą dalyvavau fizikos ir matematikos respublikinėse olimpiadose. Apie matematiką nelabai yra ką kalbėti, ten toks fiasko buvo, nelabai ką išsinešiau. Bet fizikos olimpiada… Ką naudingiausia iš jos išsinešiau, tai laiškus su Gabija – nusisprendimą, kad savo kūrinius rašysiu žmonėms visiems visąlaik nemokamai (net jei ir rašyčiau pakankamai kokybiškai, kad tai galėtų nešti pelną) bei laiškų rašymo pamėgimą.
Po olimpiados uždavinių sprendimo buvo dvi paskaitos – viena apie kažkokias mikro laboratorijas ir lašelius, o kita apie gyvenimą po olimpiadų. Prisijungiau į mikrolaboratorijas – na, ištvėriau iki galo. Ne per labiausiai buvo įdomu, bet ištvėriau. Galvojau ta kita paskaita irgi bus nelabai įdomi. Nesijungiau. Po to kai kiti olimpiadininkai jau nebelabai bendravo, tai sumaniau įsijungt ir pažiūrėt kas ten gero. Ir paklausęs pasigailėjau, kad praleidau pusę paskaitos.
Kembridžo doktorantė kalbėjo. Ir pasirodo ne tik apie mokslą, reklamą ir kitus mokslo dalykus, kuriuos kalbėtojai mėgsta vadinti “įdomiais”. Kalbėjo grynai apie gyvenimą, apie tikslų siekimą, apie tai kas svarbu, kaip rasti kas yra svarbu, rasti tikslus ir panašiai. Ir pačioje pabaigoje laukė klausimų (uždavė žmonės klausimus, tokius paprastus, maždaug – ar olimpiados laimėjimas padės karjerai). Ir po to ji davė el.paštą. Kad jei kiltų klausimų, būtų galima parašyti. Ir padrąsino dar nebijoti ir parašyti laišką jei kas. Dar pasakė, kaip pati laiškus įsidrąsino rašyti.
Tai ir parašiau laišką su klausimu, kuris gan ilgai man kirbėjo galvoje – apie rašymą. Ir pilnai gavau atsakymą. Dar pilnesnį nei tikėjausi. Ir taip keletas laiškų ir susirašėm.
Trumpai: Laiškai yra žiauriai cool, išsimokslinę žmonės yra žiauriai cool.
Taip pat po to drąsiau pradėjau formuluoti klausimus ir juos užduoti. Ne per daugiausia tokių susirinkdavo, bet kai būdavo, užduodavau. Ar šiaip jei noriu kažkokį komentarą parašyti, kažką pasakyti, kažkokį feedbacką duoti. Rašau tada laiškus. Nevisada žmonės atrašo. Ne visada išvis turbūt perskaito. Bet koks skirtumas – neperskaitė tia neperskaitė. O jei perskaito ir dar atrašo – tada būna žiauriai cool. Pasirodo su žmonėm tiesiog reikia “kalbėti” ir tada dingsta visos problemos.
Vienas iš tų klausimų, kuris šiandien kilo, yra apie mokslą – ar tikrai visi žmonės automatiškai sieja mokslą su karjera ir pinigais, ar yra tokių, kurie savo nuomonę apie tai kitaip išreikštų – pavyzdžiui, mokslas kelia įdomumą, entuziazmą, saugumo jausmą, formuoja mąstymą, kuris praverstų visame kame. Tai parašiau laišką tam dėstytojui ir paklausiau. Matysim dabar ar atrašys.
Naglis
2022-04-21