Vertybės karo akivaizdoje _arba_ Why Marvel movies sometimes make me rage

Prisijungimo prie blogo slaptažodį truputį pamiršau, tai todėl rašau čia.

Keista, kad žmonės retai kalba apie karą. Aišku, visai galimas daiktas, kad tiesiog bijo prišnekėt to ko nereikia - vis gi tai yra labai svarbi tema valstybės akivaizdoje. Taigi viskas žmonės drįsta pasakyti, tai “Слава Україні!” ir viskas. Tačiau visi manau gerai susimąstytų, jei, ptui ptui ptui per petį, patuksenti visur kur įmanoma, neduok tu dieve, patys pakliūtų į karo situaciją. Ar tikrai visi patriotiškai kovotų už savo šalį ir (vyrai virš 18) atliktų savo pilietinę pareigą, ar tiesiog dėtų į kojas. Nesiplėsiu į moralės principus politikos akivaizdoje, čia paliksiu spręsti patiems ir galbūt susimąstyti.

O daugiau norėčiau išsiplėsti ties superherojų filmais. Neseniai žiūrėjau “Ant-Man and the Wasp: Quantumania” (LIGHT SPOILER ALERT) ir beveik visą filmą tramdžiau pasipiktinimą ir kartais net pasišlykštėjimą. Apart poros sakinių, kurie prisideda prie “Marvel serialo”, visas filmas susidėjo iš šabloninių superherojų filmų elementų. Žinau, kad tai tik filmas, bet sakyčiau pakankamai daug žmonių aplink pasaulį žiūri tokius filmus, todėl sakyčiau tai kažką reiškia.

1. Žiūrėk, mes turim keletą superherojų, kurie iš esmės galėtų vienu spragtelėjimu padaryt belenką. Tai davai tegu kol jie kariauja, mes suburkim dar papildomai kokią kariuomenę, kuri šiaip sau kovotų, kad tiesiog būtų kažkoks vaizdas, kad pavaizduotumėm, kokie esam didvyriai, ir kaip galbūt po tūkstančių mirčių net padėsim trupinėliu kokiam superherojui. Galima būtų pažiūrėti į tą patį vaizdą iš truputį kitos perspektyvos. Tarkime esi paprastas eilinis ateivis, kariaujantis pagrindinėje masėje, besijausdas didvyriu po motyvacinės kalbos iš kokio random superherojo, kurio gyvybė regis yra daug vertingesnė už betko kito. Ir po kokio atsitiktinio įpykusio blogiečio lazerio ar nuvirtusio pastato tu miršti. Ir ką kiti visi žmonės? net nesureguoja. O jei ir sureguoja, tai tikrai ne pagrindiniai veikėjai. Jie tuo metu spės dar ir kokį juokelį sumesti. Nes jiems nėra ko bijoti, jie ir taip overpowered ir tikrai nemirs. Tai galima ir pasilinksminti.

2. Žinau, kad tu blogietis (jei tiksliau, šalutinis blogietis) ir kad aš tave iveikiau, bet aš gi geras žmogus esu ir nežudysiu tavęs. Paliksiu tave čiut gyvą ir dar įtikinsiu tave, kad gali būti gerietis. Ir visi žinom, kaip tai baigiasi - that dude dies, spėjęs padaryti kokįnors žygdarbį. Pasiaukoja vardan kitų. Nice. Good job. Neleidau tau taikiai numirti, kovojant už tai, kuo tiki, o įprasminau tavo bevertę gyvybę, panaudojant ją savo naudai. Kai cool. Ai ir jo (čia daugiau specifiška šitam Quantumania filmui), dar ant galo tau prieš mirštant susižiūrėsiu su kuo nors ir šyptelsiu kam nors iš ironijos ar pašaipos, nes mat pasakei kažką kvailo ar juokingo. Nes juk tavo gyvybė nelabai ko verta, palyginus su mano - pagrindinio veikėjo.

3. You’re a monster. Tu toks super blogas superblogietis, nes mat sunaikinsi civilizacijas, kurios yra kažkur kitose visatose, kur niekad nepasieksiu ir niekad nieko nesužinosiu. Ir tu toks super blogas, nes tu naikini pasaulius, kad išgelbėtum daugiau pasaulių. Tu darai tvarką multivisatoje, bet tu neturi žmogiškų vertybių, tu neužjauti, nepagalvoji apie vargšą pavargusią sraigę ant kelio ir negelbsti jos, kai turi pasirinkimą - tu ją nužudai dėl kažko savanaudiško tikslo išgelbėti keletą visatų nuo susinaikinimo. Tu esi tas negailestingas žmogus, kuris trolley problemoje palenks svertį ir nukreips traukinį ant sraigės, vietoj to, kad paliktų traukinį važiuoti ant 5 visatų. Nes jei tu būtum iš tikrųjų geras žmogus, tu paaukotum visus, ką pažįsti ir ko nepažįsti, įskaitant ir save, dėl tau ant peties verkiančio vieno iš tų pačių draugų. Tik čia esmė tame, kad tau niekas neverkia ant peties. Čia iš esmės yra tasai mygtukas, kurį paspaudus kažkas, ko tu nepažįsti ir niekada nesusidursi gyvenime, mirs. Tik šituo atveju tau paspaudus mygtuką kažkur, kur tu nieko nepažįsti ir niekada nesusidursi, leisi kažkokiam čiūvui palenkti svertį ir leisti traukiniui pervažiuoti sraigę, išgelbėjant keletą visatų. Tai aišku, kad normalus doras žogus nepaspaus to mygtuko ir kovos, kad tik kažkoks čiūvas nepaaukotų tos vargšės sraigės.

   Žodžiu, atrodo vienu momentu šaipaisi iš prarasų menkų eilinių žmonių gyvybių, o kitu momentu kovoji su “blogiečiu”, kad šis neišgelbėtų keleto visatų, mat tuo atveju jis yra bejausmis.

   Ir I’m pretty sure dauguma esat susidūrę su šiais epizodais įvairiuose filmuose. Tai sakyčiau kartais susimąstykite ir pažiūrėkite į tą patį vaizdą iš kitos perspektyvos.

   (Jeez, nejau kažkas skaitėt iki galo…)