Trumpai apie rašymą

Beveik kiekvienąkart, kai žmonėm pasakau, kad rašau, turiu dar prie to ir išdėstyti tą patį monologą apie savo neįprastą (ko gero) rašymo būdą. Todėl dabar viską parašau čia.

Pradėjau rašyti 13-os metų, žiemą, paauksuotu parkeriu, sename rusiškame ploname sąsiuvinyje ant stalo teniso stalo (tokio diy). Rašiau dėl keturių dalykų: neturėjau tuo metu ką veikti, norėjau pasimėgauti gerai rašančiu parkeriu, buvau kaip tik neseniai pilnai išmokęs savo noru prabusti iš sapno ir norėjau parašyti kažką, ką pačiam būtų įdomu skaityti (pajaučiau, kokio tipo kūrinys man tiktų, kad skaityčiau). Turbūt išsiplėsti reikėtų tik ties paskutiniu. Na, turbūt įdomu būtų išgirsti ir apie tai, kaip išmokau prabusti, arba kodėl man tai svarbu, bet čia paprasčiausiai taip išmokau po truputį ir to reikėjo, kad galėčiau prabusti iš gan dažnai kankinančių košmarų (po to nelabai ir buvo košmarų – nebuvo reikalo jiem būti, kai tik patekęs į košmarą galėjau prabusti).

Taigi apie skaitymą. Skaityti nemėgstu. Ne. Ne taip. Skaityti mėgstu, bet tik tikrai geras knygas. Ir tiesiog mano stiliaus. Turiu tik 5 knygas, kurias tikrai man patiko skaityti (na, neskaitant būnant dešimties persaitytą begalę Otfried Preußler knygučių): Antoine de Saint-Exupéry “Le petit prince”, Lois Lowry “The Giver”, Louis Sachar “Holes”, Otfried Preußler “Krabat”, Ernest Cline “Ready Player One”. Viskas. Šiaip, pastebėjau dar tokį dalyką, man patinka skaityti knygas (taip pat ir filmus žiūrėt), kai jau žinau kas įvyksta – kitais žodžiais, mėgstu spoilerius.

Sutinku, kažkur yra ir daugiau knygų, kurios man patiktų, bet, pirma, daug laiko užtruks, kol nuspręsiu, kad ta knyga man patinka (reikės pradėt skaityti, o tai užims daugiau laiko, nei žiūrėt filmą – plius aš gan lėtai skaitau), antra, dabar jau mieliau rašyčiau, nei skaityčiau. Turiu daug idėjų, kurios jau seniausiai turėjo pavirsti tekstu, bet, deja, rašymas yra lėtas procesas – daug lėtesnis už idėjų ir siužeto sugalvojimą (na, bent jau man). Ir todėl dabar aš … nieko neskaitau.

Reikės kažkada pasiimt kokią knygą angliškai paskaityt, vien dėl anglų kalbos tobulinimo tikslų.

Grįžtam prie rašymo. Tiesa, sakydamas, kad pradėjau rašyti 13-os, tai turėjau omeny grožinę literatūrą. Iš tikrųjų buvau sukūręs porą eilėraščių pradinėje mokykloje. Bet nelabai jų užskaitau kaip rašymo. Taip. Viskas prasidėjo 8 klasėje žiemą. Prisėdęs (nepamenu ar per vieną vakarą) parašiau istoriją apie vieną sapną (apie 3000 žodžių). Iš pradžių ji neturėjo pavadinimo, vėliau sugalvojau pavadinti “Naktį snigo” (tiesiog, susiejau su vienu įvykiu realybėje, net nelabai tiesiogiai, bet man tiesiog skambėjo kūl) – teko prie pavadinimo pritempti biškį siužetą, jį pakeičiant – po to pasikeitė į “Dieną pasnigo” ir tuomet galiausiai į “Pirmasis sniegas”. Taip patobulinau šitą kūriniuką apie sapną (9000 žodžių) ir pilnai sugalvojau idėjas antrai ir trečiai dalims. Antra dalis turėjo būti apie įvykius dieną prieš sapną – tipo susiejimas visų įvykių sapne su prisiminimais. Trečia dalis – sapnas po keleto metų. Parašęs “Pirmąjį sniegą” iškart ėmiausi rašyti antrą dalį, pavadinimu “Pernykštis sniegas”. Rašiau, rašiau, žiūriu, nelabai įdomu net rašyti (galvoje dar sėdėjo užsidegimas su begale idėjų trečiai daliai). Vos dvi idėjas, apart realybėje ir sapne pasikartojančių įvykių, norėjau paminėti. Todėl numečiau. Visa antra dalis patapo tik viena ne per ilgiausia pastraipa trečios dalies pradžioje. Trečia dalis vadinosi “Laiko tirpsmas” (dabar galvoju keisti į “Juodas sniegas” ar kažką panašaus). Taigi, puoliau rašyti trečią dalį. Taip užsidegęs rašiau, kad vos galėjau vietoj nustygti. Visą dieną prie kompo sėdėjau (na, not literally). Rašėsi daug greičiau, daug lengviau, nes buvo daugiau ką pasakyti, o ne tik pritempti gabalą teksto prie kelių idėjų. Ir net keliose vietose atradau tobulą balansą tarp idėjų ir teksto kiekio – idėjų nebuvo per daug, bet ir ne per mažai, ir galėjau visiškai be vargo, laisvai klostyti siužetą ir daugumą net kurti nesuplanuotai, būtent tuo momentu. Ir net pasijautė, kaip kokybė tų kelių epizodų buvo daug aukštesnė nei bet ko parašyto iki tol. Ir taip nenustygdamas vietoje kažkur iki Kalėdų (2017) užbaigiau rašyti savo tobulą 9000 + 14000 žodžių kūrinį, kurį tikrai patiko pačiam skaityti daug labiau už bet ką kito (na, turbūt labiausiai tik dėl to, kad pats žinau kas vyksta ir nereikėjo labai gilintis į tekstą kaip paprasto skaitytojo atveju, jam neturint jokios kitos galimybės sužinoti apie veiksmą apart teksto).

Tik tuomet buvo viena problemikė. Daviau paskaityti sesei. Jai patiko pirmos dalies pradžia, toliau sakė jau kažkokias nesąmones pradėjau rašyt, galiausiai sakė, kad trečioj daly nieko nesuprato. Tik kad patiko viena itš tų mano minėtų vietų. Nu, ką. Pamėginau kažką taisyti, bet nieko nesigavo. Man viskas atrodė tobula. Tai ir palikau taip.

Tuo metu dar šovė kita idėja rašymui. Šįkart tobula. Idėja tobula. Ir tik viena. Todėl labai gerai rašėsi. Irgi greitai. Buvo tik problema su pradžia – nelabia gera gavosi. Maždaug apie vaiką, kuris rašydamas Alias popierėlius išgyvena prisiminimus ir apmąstymus. Vadinasi “Kitas lapelis” (2000 žodžių). Jo netaisiau. Ir netaisysiu. Jis yra gilus, mažai kurie žmonės supranta, bijau kad nesupras daug kas. Todėl, ko gero, jis taip ir neišeis niekada į viešumą. Tik geriem draugam, kuriem tikrai patikiu šitą rašliavą, ją duodu paskaityti. Jos stilius truputį jaučiasi, kad vaikiškas, bet tai kone geriausias mano darbas. Ir jo vaikiškas, neprofesionalus stilius yra dalis to kūrinio. Jo niekada nekeisiu. O kai jį parašiau, jis tikrai pasijautė daug labiau tobulesnis už bet kokį Pirmąjį sniegą ar Laiko tirpsmą. Tai buvo tobulas kūrinys. Ir toks liko. (Sakydamas “tobulas”, turiu omeny priartėjęs prie tobulumo – kadanors noriu parašyti kažką pilnai tobulo. Kad ir trumpo, bet tobulo.)

Ir ties čia mano rašymas baigėsi. Viskas. Kartais dar kildavo idėja pataisyti kažkaip tą Pirmąjį sniegą su Laiko tirpsmu, bandžiau vėl kažką, bet ką daugiausiai padariau, tai truputį pakoregavau pačią pradžią. Toliau nelabai buvo ką taisyti, visa visuma buvo ne tokia. Nebuvo, kaip ją visą pataisyti.

Until…

Atėjo 2019 metų Velykų atostogos ir aš supratau, kaip galima pataisyti tą visą tekstą. Jį parašyti iš naujo.

To be continued…

P. S. Kadanors turbūt pasidalinsiu ir senais Pirmojo sniego ir Laiko tirpsmo variantais. Bent jau man tai būtų įdomu paskaityt kažkieno rašymo senus variantus. Gal ir jum bus.

Audrius

2021-08-26