Kitos Sniego dalys
Čia bus talpinama informacija apie kitas "Sniego" dalis.
Šiuo metu dirbu ties pirma dalimi - Pirmasis sniegas.
Trečioji dalis: Juodas sniegas
About
Veiksmas vyksta 3 metai po nulinio sapno. Audrius problematiškos realybės fone grįžta prie seniai pamiršto ir neužbaigto sapnų pasaulio tyrinėjimo. Šįkart kitomis akimis.
Ketvirtoji dalis
About
Veiksmas vyksta prieš nulinį sapną - ši dalis yra apie priešistorę.
Penktoji dalis
About
Sapnų pasaulis tyrinėjamas iš kito vaiko - Justo - perspektyvos. Dar daugiau mistikos, magijos ir nuotykių.
Excerpts in LT
Antras skyrius: Vabalai yra tikri
<...>
Pirma taisyklė – niekada negalima eit miegot su tamsa. Turi būti bent kažkokia šviesa, tarkim pro durų plyšį šviečiantį lempa kitam kambario gale, kur kažkas dar nemiega. Nes kitaip juodi vabalai pradeda ropoti sienomis dar realybėje, ir taip labai lengvai įsiskverbia į sapną.
Antra taisyklė – niekada negalima grįžti namo. Tai niekada nepasitvirtina, o tik sušaukia daugiau juodų vabalų. Nuo jų taip nepabėgsi. Negalima eiti į kažkokią pažįstamą vietą ar tiesiog, kur yra gerai pažįstamų žmonių, nes ten jais pradeda ropoti juodi vabalai. Geriausia yra tiesiog pasiduoti pirmąjai nuojautai ką reikia daryti ir niekur daugiau nesišakoti. Tiesiog daryti kaip atrodo būtų normaliausia. O jei aplink per daug juodų vabalų, tai nuo jų nepabėgsi. Bėgdamas kažkur apsvarstytai nieko gero nepeši. Kai aplink per daug juodų vabalų, jau nieko nepadarysi. Galima tik prabusti. Bet aš to dar padaryti nemoku. Todėl prabundu tik ėdamas mane aplipusių vabalų. Ir skausmas būna tikras.
Vabalai yra tikri.
<...>
Excerpts in EN
Second chapter: The beetles are real
<...>
The first rule – never go to sleep with the lights off. There has to be some kind of light, let’s say a small lamp, sending a light ray through a door crack from the farthest corner of the other room, where someone is still awake. Because otherwise, black beetles start crawling on the walls even in reality, therefore even more easily penetrating into a dream.
The second rule – never go back home. That never works, only calls out even more black beetles. You cannot run from them like that. You cannot go to some kind of known place, or, basically, where are some known people, because there black beetles start to crawl onto them. The best is to give up for the first feeling, for what needs to be done and don’t try to rebel. Just do everything in the way it seems the most normal. And if there are too many black beetles around you, you cannot run from them. Running somewhere, thinking about it, you won’t get anything good in return. When there are too many black beetles around you, you cannot do anything about it. You only can wake up. But I still don’t know how to do it. Therefore I wake up only being eaten by black beetles, being everywhere. And the pain is real.
The beetles are real.
<...>
Šeštoji dalis
About
Galutinių siužeto rėmų dar nėra. Greičiausiai veiksmas vyks "kitokiame" sapnų pasaulyje. Sapnų pasaulio neatrastuose užkampiuose, su visom žmonių ir kitų būtybių civilizacijomis ir kitokiais realybės pavojais.
Šalutinio veikėjo istorija: Muzika
About
Audriaus klasioko - Gedimino - istorija nuo muzikos ir grojimo pianinu nekentimo iki fanatiškos "priklausomybės" nuo muzikos.
Trumpinys su idėja - iš slemo
Prieštaktis
Kaip smagu mokytis muzikos mokykloje. TAU išrenka kūrinius. Ir ne šiaip sau kokius gražiai skambančius, klasikinius, bet kažkokias aranžuotes, kurių natos ištrauktos iš kažki kur – gal iš spintos, gal kaimynė Stasė paskolino, gal iš senelės kraičio skrynios, o gal mėtėsi apleistame garaže. Tarp jų tikrai nerasi nei Šopeno, nei Rachmaninovo, nei Betchoveno, nei tuo labiau Listo. Daugų daugiausia – Mocartą, kuris tikrai neišveža iš proto savo linksmumu, kai iš šono tau balsas rėkia „grakščiau, grakščiau! Atpalaiduok riešus! Kas čia dabar, kodėl suklydai, iš naujo“.
Kartą septintoje klasėje pamėginau išjausti muziką. Gavosi, kad mokytoja sustabdė dar antroje eilutėje. Mat, per garsiai sugrojau. Mėginau dar toliau pajausti muziką, bet klaidų buvo per daug ir mman teko sustoti.
Tai nuo šito pabandymo daugiau niekada nemėginau pamėgti muzikos. Vos ištvėriau paskutinius metus ir po aštuntos klasės egzamino pianinas, kuris dabar stovi mano kambaryje, ant dangčio pradėjo rinkti dulkes.
Nuo tada nebepaspaudžiau nė vieno klavišo.
Po metų
FORTISSIMO
Po to prisėdimo prie pianino ir Gimnopedijos sugrojimo.
Pianinu pradėjau groti labai dažnai. Per kiekvieną pertrauką. Kartais net praleisdavau pamokas. Grojau visąlaiką daug, garsiai ir greitai. Be perstojo. Buvau apsėstas. Kai tik rasdavau minutę, arba net nerasdavau, visada ėidavau prie pianino. Nesvarbu man ką pasakys pro šalį praeinantys žmonės, ar mokytojai, kurių pamokas praleisiu. Norėjau tik groti. Gali būti, kad tapau priklausomu. Bet man tai nerūpėjo.
Pianinas mane gelbėjo net pačiose sunkiausiose situacijose. Iš esmės, TIK pianinas tokiose situacijose ir tegelbėjo. Kai matai, kad tau gyvenimas slysta iš po kojų, ir niekaip negali jo sugaudyti. Ir tiesiog pasimeti į nežinomybę ir bejėgiškumą. Ir tuomet prasiveria stebuklingos durys į „kamūrkę“. Prisėdi ant klibančios taburetės ir pradedi lieti Mendelsoną ant išklerusio pianino, pabrėždamas kiekvieną natą. Kievieną natą išjausdamas, kiekvieną natą viduje išverkdamas. Bet šįkart to nepakako. Norėjau tai išjausti dar labiau, pradėjau trankyti klavišus, pradėjau greitinti, pradėjau klysti. Užkliuvau vienoje vietoje, užkliuvau ir kitoje. Ir tai kliudo, garsas gadinasi. Klaidos trukdo išjausti. Užsigalvoju, dar pora klaidų ir jau užmirštu tekstą. Grroju bet ką, garsai maišosi į košę, greitėja, garsėja, melodijos jau beveik nebėra. O GI AŠ NORĖJAU IŠJAUSTI. KODĖL NEGALIU IŠJAUSTI. ŠŪDAS. Galiausiai per klavišus suvožiau taip, kad užkliudžiau sunkųjį dangtį. Ir jis man visa jėga užvožė per pirštus.
DIMINUENDO
Turbūt po viso to turėjau susimąstyti, pagalvoti, kad muzika nėra viskas gyvenime. Kad reikia rasti kitų būdų, spręsti savo problemas. Kad reikia kalbėti su žmonėmis. Tačiau dabar aš tik žiūriu į savo subintuotas rankas ir galvoju – kada gi galėsiu vėl groti.