Pirmasis sniegas

Plot

Į pauglystę bekeliaujantis berniukas klaidžioja po sapnus ir susiduria su senai pamirštom sapnų pabaisom.

Apie

Realistinė fantastika. Trumpai tariant, apie sapnus. Mažai pažinto ir chaotiško ir stebuklingo pasaulio tyrinėjimą, pavojus, slypinčius giliai sapnuose, bei kodėl geriau netapti klaidininku.

Kam patinka "išsigalvoti gilias prasmes", galima sakyti, kad knyga apie vaiko išgyvenimus praradus tėtį, bandant neužsilikti niūriose mintyse, o judėti į priekį.

Planuoju išleisti dar bent dvi kūrinio dalis.

Kur skaityti?

Negaliu dalintis viešai, nes dalyvauju Alma littera konkurse. Tačiau jei parašysit į paštą tyliunas.audrius@gmail.com ir jei krauju prisieksite su niekuo nesidalinti, duosiu paskaityti :)) Neturintiems laiko skaityti 50k žodžių, taip pat galėčiau pasidalinti kūrinio santrauka.

Ištraukos

8

Pirma pamačiau kairįjį vartų kampą. Tada ir švelnios, žemos žolės lauką. Vėl.

Kodėl? Tai niekada nesibaigs. Prasmė? Jos nėra. Bet ir nereikia. Tiesiog, žinai ką daryti ir judi į priekį. Darai, kas tau skirta. O gal vėliau ir paaiškės prasmė… Nesinori kažko labai ir daryti išskirtinio ir išeiti iš monotonijos, nesinori vėl patirti tą nemalonų jausmą sutikus juodus pabaisiukus. Bet nėra taip ir blogai, kai įpranti pasiduoti srovei ir nieko nesistengti. Pažiūrėjau į lakstančius vaikus. Visi buvo skirtingi, nors ir vienoda apranga. Bet vieno vaiko maikė buvo kitokia. Visų buvo juodos – jo mėlyna ir su iškarpytą snaigę vaizduojančiu priešiniu. Būtent tą akimirką prisiminiau pirmą čia buvimą. Jau mačiau tą vaiką. Tada jis irgi čia buvo. Ir keistai į mane žiūrėjo, tarsi kažko klausti norėtų. Dabar atkreipęs dėmesį į jo karpytos snaigės piešinį įsitikinau – nebuvo jokių tikrų spalvų, man anąkart tik pasivaideno. Bet ko jis iš manęs norėjo? Kad ir kas tai bebuvo, dabar, regis, tai jau jam neberūpėjo. Nė karto net neatsisuko į mane. Žaidė futbolą sau lyg niekur nieko.

Priešais mane ant žolės gulėjo kamuolys.

– Paduok man!

Šįkart greit susiorientavau. Koja prirėmęs prie žemės kamuolį per akimirką apžvelgiau visų savo komandos žaidėjų ir priešininkų užimamas pozicijas ir truputį pasivaręs kamuolį bato šonu tiksliai padaviau kamuolį sušukusiam vaikui, kuris jau bėgo link vartų.

– Įvartis!

Taip paprastai? Taip pat viskas atrodė truputį keista. Šie vaikai ankščiau taip nesielgdavo. Atrodė tarsi būtų pajuokiantis įvarčio džiaugsmo išreiškimo vaidinimas. Visi bėgiojo, šūkavo, rėkavo lyg patrakę. Nors tai tebuvo tik paprastas kiemo vaikų žaidžiamo futbolo įvartis. Juk čia net yra žaidžiama ne su laiku, o iki tam tikro įvarčių skaičiaus. Man bestebint vaikų elgesį sušvilpė švilpukas.

Tik niekas nešoko į vandenį. Vis dar stovėjo ant tiltelių. <...>

16

Vinilinė plokštelė toliau sukosi patefone, skleisdama „A fine romance“ dainos skambesius.

Staigiai atsistojau, stumteldamas kėdę nuo savęs ir griebiau monetą.

– Palauk! Pamiršai kai ką!

Tačiau jo čia jau nebebuvo. Nei matėsi, kad Matas eitų už langų, nei, kad būtų kažkur patalpoje. Tiesiog pranyko. Išgaravo, tarsi jo čia ir net nebūtų buvę. Tarsi jis visą tą laiką tebūtų buvęs mano vaizduotės dalimi.

„A fine... ro-mance..., with no... ki-sses“

Visur buvo ramu. Dabar taip keistai skambėjo to mano sušūkimo aidas. Man taip stovint prie staliuko, su nustumta kėde šalia. Niekas į tą sušukimą nesuregavo. Žmonės sau ramiai sėdėjo prie savo staliukų. Gėrė kavą. Skaitė knygas. Visi tylūs, ramūs. Visi vienodi. Sudaužyto kavos puodelio šukės vis dar gulėjo ant žemės. Kava buvo beveik išdžiuvusi – palikus tik blizgantį lipnų grindų paviršių. Turbūt ta įtampa tik pas mane galvoje susikūrė. Juk nėra ko nerimauti. Viskas atrodo gan taikiai. Pradėjau rankoje vartyti Mato paliktą monetą.

Vos po akimirkos mano žvalgymąsi nutraukė trumpas, bet garsus cyptelėjimas. Iškart nukreipiau žvilgsnį į stalą. 3 sekundės. Dvi. Ir vėl cypt. Viena. Cypt. Ir tuomet visi skaitmenys atsivertė į nulius. Pasigirdo truputį ilgesnis cyptelėjimas. Ekranėlis užgeso.

Ir nieko daugiau neįvyko.

Visi žmonės sau ramiai sėdėjo prie savo staliukų su kompiuteriais ir knygom. Senukas prie kavos aparato sau toliau ramiai skaitė laikraštį.

„You‘re calmer than the seals in the Arctic Ocean“

Per knygų lentynos viršų atsargiai ant sukrautų knygų krūvelių dėjo minkštas letenėles šviesus pūkuotas katinas, delikačiai iškėlęs uodegą.

<...>

Katinas žvilgtelėjo į mane savo ramiomis, primerktomis akimis. Kurios lyg tyčia man nieko nesakė. Apie nieką neįspėjo, neperdavė jokios informacijos ar nuojautos. Katinas tiesiog žiūrėjo kiaurai pro mane, nerūpėjimu užgožiantis visą savo jaudulį, pyktį, nerimą, neapykantą.

<...>

„I never get a chance. I never get a chance. I never get a chance...“.

Muzika užstrigo. Apsisukus vinilinei plokštelei patefono adata pagaudavo vis tą pačią vietą.

Nuo šio momento supratau, kad sapnas pradėjo virsti košmaru. Ir su ta mintimi iškart prisiminiau juodąsias pabaisas. <...>

Nukreipiau žvilgsnį į stalą ir dar truputį pastovėjau taip įsistebeilijęs. Labai vyliausi, kad kažkas tiesiog pataisys plokštelę, iš tas jaudulys tiesiog išnyks, bet kaip plokštelė buvo užstrigus, taip ir liko.

„…I never get a chance. I never get a chance. I never get a chance…“

Galiausiai suėmiau save į rankas ir suslėgęs savo panikingą drebulį nusprendžiau pats sutvarkyti muziką. Norėjau tai padaryti greitai, kad blogos mintys nespėtų įsiskverbti į galvą, tačiau čia vos žengus keletą žingsnių kelią pastojo tasai pats katinas. Šūdas. Nenorėjau ant jo netyčia užminti, tai teko stabtelti truputį. Ir tuo momentu, kartu su užstrigusios muzikos pagalba, baimė pradėjo didėti eksponentiškai. Prisiminiau, kad rankoje dar vis turiu monetą - tai suspaudžiau ją kumštyje. Pro baimės slėgimo sieną pradėjo veržtis drebulys. Nors ir visi žmonės su spalvotais megztiniais sau ir toliau ramiai sėdėjo prie staliukų ir į nieką neregavo. O gal visgi be reikalo panikuoju. Čia juk tik muzika užstrigo.

TĖKŠT.

Iškart atsigręžiau. Spėjau pamatyti tik ant žemės linguojančias raštuotos vazos šukes. Ko tos vazos taip ant kraštų visur pastatytos. Tai ir dūžta taip lengvai.

Atsisukęs atgal į pagrindinę "Clasic" kavinės patalpos dalį su užstrigusiu patefonu, krūptelėjau. Krūptelėjęs net išskleidžiau tylų spygtelėjimo garsą. Ir netyčia išmečiau iš rankų monetą. Priešais mane buvo išdygęs vidutinio amžiaus vyriškis, visas išbalęs ir ištysęs. Jis tiesiog stovėjo ir žiūrėjo sau priešais. Nukritus moneta lėtai riedėjo per grindis, kol galiausiai atsitrenkė į kito žmogaus, stovinčio nuošaliau, dailiai nulakuotą juodą batą, ir sustojo. Vieno iš žmonių batą. Vieno iš visų žmonių, stovinčių sustingusių užstrigusios muzikos fone. Tokia buvo situacija - visi patalpoje buvę žmonės sugebėjo per akimirką, neišskleidę nė menkiausio garso, atsistoti iš savo kėdžių. Visi - išbalę, ištysę, spalvotais (netikros spalvos) megztiniais - stovėjo sustingę, nejudėdami ir akmeniniais žvilgsniais žiūrėjo sau priešais. Aš taip pat nejudėjau. Širdis pradėjo kraują pompuoti truputį greičiau.

„…I never get a chance. I never get a chance. I never get a chance...“.

Patefono adata šoktelėjo nuo vinilinės plokštelės. Visų žmonių akmeniniai žvilgsniai tą akimirką susmigo į mane. Ir žmonės spalvotais megztiniais toliau nejudėjo. Plokštelės vageles vėl pagavus patefono adata pratęsė muziką. Tik dabar dainos žodžiai nebuvo originalūs. Garsų skambesiai žemėjo, o tariami žodžiai lėtėjo: „You won‘t get a chance to escape...“ Ir tuomet, nuskambėjus piktam juokui, plokštelė sustojo. Tyloje girdėjosi tik mano alsavimas ir vis stiprėjantys širdies dūžiai. Išbalusių aukštų žmonių spalvoti megztiniai pajuodo, vilnonių nėrinių akys paplatėjo, siūlai suplonėjo, megztiniai ištyso, apdribo, apiplyšo. Vos dengė susiraukšlėjusius, išbalusius, ištysusius kūnus. Trisdešimt porų akių, mėčiusių sausus akmeninius žvilgsnius į mane, patamsėjo. Ir galiausiai pilnai nusispalvino tirštais juodais dažais.

<...>

Žilasis senukas, stovėjęs prie kavos aparato, pradėjo lėtai šieptis. Juodais aštriais dantimis. Paskui jį sekė ir visi kiti - išbalę, ištysę, susiraukšlėjusius kūnus dengiantys juodų siūlų mezginių draiskalais juodaakiai. Jų dantys smailėjo ir ilgėjo, o jie šiepėsi vis daugiau ir daugiau. Tačiau nejudėjo iš vietos. Kaip ir aš. Turėjau bėgti kuo greičiau. Kuo ilgiau lauksiu, tuo labiau jie šiepsis ir tuo negailestingiau puls man pajudėjus. Pamaniau, gal prasmuksiu kažkaip pro juos iki durų. Širdis daužėsi lyg pašėlus, adrenalinas bėgiojo per visą kūną iki pat pirštų galiukų. Staiga krustelėjau ir šoviau visu greičiu tarp stovinčių pabaisų. Vos tik aš pajudėjau, visos jos pradėjo lėkt į mane. <...>